Šiemet grįžau į Kanų kino festivalį po net ketverių metų pertraukos – ir tai buvo daugiau nei tik dar viena komandiruotė. Tai buvo emocingas sugrįžimas į vietą, kur kinas, pasaulinės žvaigždės ir nepakartojama atmosfera verda vienoje vietoje. Šį kartą – vėl su fotoaparatu rankoje, širdimi pilna adrenalino.
Akimirkos, kurias pavyko užfiksuoti
Festivalis dar kartą patvirtino, kad Kanai – tai ne tik raudonas kilimas, bet ir tikros kino legendos vos per ištiestą ranką. Šiais metais man pasisekė nufotografuoti:
Robertą De Niro – ramų, santūrų, bet neabejotinai spinduliuojantį kino meistro aurą.
Quentiną Tarantino – charizmatišką kaip visada, su savuoju energingu gestikuliavimu ir aštriu žvilgsniu į objektyvą.
Angelina Jolie – elegancijos ir gracijos įsikūnijimą, kurios buvimas net nereikalauja komentarų.
Ir net Bono iš U2, atvykusį pristatyti muzikinio dokumentinio projekto – netikėtas, bet malonus akcentas.
Be jų, pavyko užfiksuoti ir keletą kitų netikėtų susitikimų – tiek kylančių talentų, tiek senų pažįstamų iš kino industrijos, kurie, kaip ir aš, grįžo į Kanus po ilgesnės pauzės.
Po ketverių metų – viskas kitaip, bet ir labai pažįstama
Per ketverius metus pasikeitė pasaulis, pasikeitė industrija, pasikeitė ir aš. Bet Kanai išliko – su tuo pačiu šurmuliu, kūrybine įtampa, elegancija ir šviesa, krintančia ant veidų, kuriuos vėliau matai kino istorijoje.
Šis sugrįžimas man buvo ypatingas. Ne tik dėl žvaigždžių, kurias pavyko nufotografuoti, bet ir dėl jausmo – kad esu savo vietoje.
